MOKSLU PAREMTAS ŽVILGSNIS

Kodėl miestas gali būti geresnė mokymosi aplinka nei vien mokyklos pastatas

Tarptautinės mokslinės literatūros ir Suomijos praktikos apžvalga

Tradiciškai mokykla suprantama kaip savarankiškas pastatas, kuriame sutelkti visi ugdymui reikalingi ištekliai – klasės, sporto salė, valgykla. Tačiau pastarąjį dešimtmetį augantis mokslinių tyrimų kiekis rodo, kad toks modelis nėra vienintelis, o dažnai – nė efektyviausias būdas užtikrinti vaiko pažangą ir gerovę.

2022 m. žurnale Frontiers in Public Health paskelbta sisteminė apžvalga peržiūrėjo 147 mokslinius tyrimus iš devynių akademinių duomenų bazių, atliktus 2000–2020 m. laikotarpiu. Rezultatas aiškus: ugdymas gamtoje ir realioje aplinkoje siejasi su didesniu mokinių įsitraukimu, geresniais socialiniais įgūdžiais ir stipresne emocine gerove. Tas pats tyrimas pažymi svarbų niuansą – geriausius rezultatus duoda ne pavienė, atsitiktinė išvyka, o nuosekliai, reguliariai integruota praktika.

Vienas ryškiausių šio principo pavyzdžių pasaulyje – Suomijos Aalto universiteto ir Espoo miesto projektas, pavadintas „School as a Service” (mokykla kaip paslauga). 2019 m. tarptautinėje IEEE Išmaniųjų miestų konferencijoje pristatytas mokslinis darbas aprašo, kaip kelios mokyklos persikėlė į universiteto miestelį ir pradėjo dalintis erdvėmis su juo – laboratorijomis, biblioteka, sporto ir meno patalpomis – vietoj to, kad turėtų atskirą, savarankišką pastatą.

Ankstesnis, 2017 m. paskelbtas mokslinis darbas apie šio projekto architektūrinius sprendimus paaiškina, kodėl toks modelis apskritai atsirado: lankstus, į miesto infrastruktūrą integruotas sprendimas mažina investicijų ir planavimo riziką, palyginti su tradiciniu, iš anksto viską numatančiu atskiro pastato modeliu.

Rezultatai, kuriuos Aalto universitetas pateikia savo projekto apžvalgoje, įspūdingi: 25% mažesnis anglies pėdsakas, 5% metinis sutaupymas, 60% lankstesnis išteklių naudojimas ir 150% daugiau stojančiųjų į vidurinę mokyklą, palyginti su ankstesniu modeliu.

Sąžiningai reikia pasakyti – toks modelis nėra savaime lengvas. Jis reikalauja nuolatinio koordinavimo tarp erdvių ir veiklų, veikia geriausiai tik esant nuosekliai, o ne atsitiktinei praktikai, o mokytojams reikalingas specialus pasirengimas efektyviai dirbti už klasės ribų. Kitaip tariant, šis modelis reikalauja daugiau pastangų iš mokyklos, kad vaikui viskas atrodytų paprasta ir natūralu.

Būtent šiais principais remiasi ir Alba akademijos ugdymo modelis. Vietoj to, kad viską turėtume po vienu stogu, sąmoningai integruojame miesto infrastruktūrą – parkus, sporto ir kultūros erdves – į kasdienį ugdymo procesą. Kad tai veiktų sklandžiai, o ne chaotiškai, logistiką ir tvarkaraštį koordinuoja atskira komanda, o veiklos už klasės ribų vyksta reguliariai, ne atsitiktinai.

Sprendimas integruoti miesto infrastruktūrą į ugdymo procesą nėra nukrypimas nuo geros praktikos – tai atitinka tiek tarptautinius mokslinius tyrimus apie ugdymo aplinkos svarbą, tiek pripažintą, apdovanojimus pelniusį Suomijos modelį. Kuriant Alba akademiją, remiamasi šiais duomenimis kaip pagrindu, o ne vien intuicija.